Senokai teko matyti tiek entuziazmo, kiek ankstyvą lapkritinio šeštadienio rytą prie Siemens arenos durų, pro kurias nenutrūkstama srove sruvo galvas dėl kompiuterinių žaidimų pametusių didelių ir mažų vaikų minia. Įkišome ir mes snapą. Pasižiūrėjome, kas verčia suspurdėti jauno ir vyresnio žaidimo megėjų širdį. Išgirdome, ką protingi žmonės apie ateitį porina Game On konferencijoje.

Sunki tai buvo diena tūlam skaitymo mėgėjui, bet kartu ir verčianti susimąstyti.  Turbūt ne vienas esate girdėjęs, kad nuo pat žmonijos pradžios žmogui reikia istorijų ir pasakotojų. Istorijos padėdavusios vaikus nuraminti, gerus laikus prisiminti, mokydavusios ir įkvėpusios.

Not anymore! (Jau nebe – angl.) sako angliškai gražiau nei lietuviškai kalbanti Monika Bielskytė. Žmonės nori ne skaityti ar girdėti istorijas, o jas patirti, būti jų dalimi. Sunku nesutikti. Na koks smagumas kiurksoti ant nutriušusios kanapos ir versti puslapis po puslapio suskaitytą „Vinetu“ tomelį? Juk kur kas įdomiau kur nors Uoliniuose kalnuose rūkyti taikos pypkę su Matotaupa arba skrieti per bekraštes prerijas virš galvos sukant lasą ir  gaudyti mustangus.

Tiesa, prieš tai ant galvos teks užsimaukšlinti išmanųjį Oculus Rift šalmą, kurį paslaugiai gamina ir tobulina ne kas kitas, o Facebook. Prieš gerus metus už pora milijardų JAV dolerių įsigijusi išmaniųjų šalmų gamintoją, masinę šalmų prekybą Facebook žada 2016 m. pirmame ketvirtyje. Jei dar nesate atsidėjęs 1500 JAV dolerių šiam pirkiniui, pats laikas tai padaryti.

Nuo būsimų galimybių svaigsta galva. Na kas nenorėtų sėdėdamas savo jaukiuose namuose tuo pat metu pasikapoti kardais su vikingais, paskraidyti pterodaktiliui ant nugaros ar panardyti su delfinais.

Sensorika, sensorika. Visi mes norim daugiau ir maloniau. Koks skirtumas - su knyga prieš nosį, ar su šalmu ant galvos. Ir supaisyk čia, žmogau, kur ta ateitis. Gal nereikės nei kalbėti, nei mąstyti. Juoksimės iš Robert Falcon Scotto ir jo vyrų, su arkliais keliavusių į Pietų ašigalį Anglijos vėliavos įsmeigti. Šaltą žiemos vakarą galėsim sensoriais apsilipinę stebėti saulėlydį Kenijoje. Ar šiame pasaulyje dar reikės istorijų ir knygų? Kas žino…

★★★

Ausyse skamba vienos mokytojos žodžiai. „Knygos vertę kartais mes suprantam ne pagal viršelį…nors aš renkuosi knygas pirmiausia pagal viršelį.. bet pagal kvapą…Man tikroji knyga yra ta, kuri kvepia. Ta, kurią aš galiu paliesti. “

Tikrai? Ar tikrai knygos vertė slypi jos sukeliamuose juslinėse patirtyse? Gal pakanka ją glostyt, uostyt ir myluot? Gal sensorikų ir dizainerių kartai istorija ir pasakojimas jau senai nebesvarbūs? Bet čia vėl kaip grąžtas skverbiasi mintis, kad vizualinis knygos pateikimas tėra tik būdas įvilioti skaitytoją į knygos veikėjų pasaulį, o visa kita vyksta tavo, mielas skaitytojau, galvoje.

Mano Oculus Rift šalmas - nepaprastos lietuvių autoriaus Icchoko Mero knygos „Geltonas lopas“ herojaus akys. Kaip benamis šunytis ieškau, kas mane priglaustų, o tuo tuo tarpu mano mama miega žvyrduobėje, kažkur prie Tauragės. Ant planšetės ekrano kapteli ašara ir aš šypteliu. Knyga  - ne tortas, ne skonis ir ne kvapas, knyga - tai, kas vyksta mano galvoje. Knyga vyksta bendrame mano ir Icchoko pasaulyje, iš kurio niekad nebegrįšiu toks, koks buvau iki šiol.

Istorijų reikia ir, matyt, kad reikės. Kai kurios jų per žiaurios, kad norėtum patirti savo kailiu. Kai kurios netinkamos net Oculus Rift šalmui. Kai kurias jų geriausia tyliai išgyventi ant savo nutriušusios kanapos. Jos neprivalo kvepėti.