Prieš keletą dienų per pasaulį nusirito nuostabos banga. Įvertinę vienos JAV studentės rašinį, ją priimti nusprendė visi prestižiškiausi JAV universitetai. Žinoma, Lietuvos ir JAV švietimo sistemos skiriasi. Žinoma, jos baigiamųjų balai yra puikūs, tačiau sutikite, įdomu žvilgelti į tai, ką greta akademinių pasiekimų vertina geriausi pasaulio universitetai.

Stojantieji turi galimybę savo paraišką papildyti rašiniu viena iš kelių duotų temų. Merginos pasirinktąją pateiksime prieš rašinio pradžią, tačiau Stanfordo universiteto puslapyje visoms temoms keliami tie patys bendrieji reikalavimai:

Skaitydami jūsų rašinį, norime išgirsti tikrąjį jūsų balsą. Rašykite tokius rašinius, kurie atskleidžia jūsų asmenybę, duokite konkrečių pavyzdžių ir rašykite jums būdinga maniera. <…> Savo mokytojų, tėvų ir draugų paklauskite, ar jūsų rašinio tonas ir yra tikrasis jūsų balsas.  Jei jus geriausiai pažįstantys žmonės nepatikės, kad rašinys atspindi jūsų asmenybės esmę, greičiausiai ir mes nesugebėsime pamatyti, kuo esate ypatingas (-a).

Gal ir nenuostabu, kad geriausi pasaulio universitetai vertina individualumą, savitą ir drąsų balsą, ieško atvirų ir laisvai mąstančių asmenybių, turinčių ką pasakyti. Kartu tai iššūkis mūsų mokiniams, neabejotinai turėsiantiems rasti savo vietą po saule.  Šiuo požiūriu nesenai atliktų LLTI tyrimų išvados nuteikia liūdnai. Vis slapstomės už trafaretinių frazių, stadartinių įžanginių ir iki skausmo banalių baigiamųjų sakinių, tačiau šiandien ne apie tai.

Gavę Brittany Stinson sutikimą, dalijamės jos rašinio vertimu į lietuvių kalbą.

Idėja rašiniui:

Kai kurių mokinių patirtis, tapatybė, interesai ar talentai yra tokie svarbūs, kad jie galvoja, jog nepapasakojus apie juos, iki galo nebus atskleista jų asmenybė. Jei atpažinote save, kviečiame pasidalyti savo istorija.

Išsilaisvinusi iš mamos glėbio, pasileidau kaip pasiutusi. Mosikavau rankomis, o savo putliomis kojytėmis tarsi vijausi save pačią. Taip, tai aš – sužvėrėjusi dvimetė, siaučianti „Costco“ prekybos centre šeštadienio rytą. Mamos akys iššoko ant kaktos pamačius, kaip į šalį sviedžiu savo churro [1]. Cukraus ir cinamomo raketa elegantiškai sklendė oru, o aš šėlau toliau. Tekina pasileidau tarp lentynų, užkraginusi galvą su pagarbia baime žvelgiau į didžiules gaminių pakuotes, tartum bokštai stūksančias viršum manęs. Mane užvaldė nuostaba, norėjosi viską liesti ir ragauti, kišti galvą į pramoninius šaldytuvus ir išnaršyti kiekvieną plyšelį. Buvau konkistadoras, tačiau užuot ieškojusi El Dorado, žvalgiausi tarp lentynų, ieškodama nemokamų mėginukų. Mamai nespėjus vėl pasodinti manęs į pirkinių vežimėlį, jau buvau spėjusi įkopti į pliušinių žaisų kalną ir žvilgsniu apmesti prieš mano akis atsivėrusius plotus –  „Costco“ karalystę.

„Costco“ prekybos centrai, liūdnai pagarsėję savo milžiniškomis porcijomis ir dešrainių komplektais už dolerį penkiasdešimt, stovi pačioje vartotojiškos visuomenės kalno viršūnėje. Nuo to momento, kai mama pradėjo vežiotis mane pirkinių vežimėlyje, iki pat tos dienos, kai pakankamai paaugau, kad galėčiau pasiekti taip  trokštamus padėklus su nemokamais mėginukais, „Costco“ nuolat ir be pertrūkio dalyvavo mano gyvenime. Būdama patyrusi „Costco“ klientė, vinguriuoju tarp lentynų kone visu svoriu užgulusi prekėmis kupantį vežimėlį, kurio nežmoniškas dydis yra visiška priešingybė trapiai mano figūrai. Bėgant laikui įpratau stebėti kitus pirkėjus, pūškuojančius su vežimėliais, iki viršaus prikrautais šaldytų tortilijų, sūrio kamuoliukų, dėžučių ledų ir svorio reguliavimo papildų. Klaidžiodama tarp lentynų turėjau gražaus laiko pagalvoti. Kas, po galais, perka pusantro kilogramo grietinės? Kuo ekologiškas jogurtas geresnis už įprastinį? „Costco“ stovi mano nežaboto smalsumo  kelio pradžioje.

Kimšdama privalomąjį dešrainį, tikrai negalvojau apie „beprotiškai gardžią jautieną“, kurią taip giria „Costco“. Vietoj to mąsčiau apie galybes ir begalybes, pačius neįtikėčiausius grietinės indelio panaudojimo būdus, kryčio kampą tam indeliui leidžiantis nuo dvidešimt keturių metrų aukščio lentynos arba svarsčiau, kas būtų, jei jis pradėtų slysti nuo perdžiūvusios septyniolikmetės greitai stumiamo pirkinių vežimėlio viršaus. Galvodama apie tai, kad jei jau egzistuoja kilograminio dydžio „Nutellla“ stiklainis, kėliau klausimą, ar tikrai pasižymime laisva valia, ir pastebėjau savyje filosofės gyslelę. Žiūrėdama į kitą pirkėją, neabejotinai nieko nenutuokiančią apie inertinės jėgos veikimą, pamačiau, kaip žiauriai veikia fizika. Ji vis stūmė ir stūmė pirkinių perpildytą vežimėlį link nuožulnios rampos, kol galiausiai jo nebesuvaldė, ir vežimėlis pasiledo žemyn kartu su penkiasdešimt dviejų colių įsitrižainės televizoriumi ir su visais kitais pirkiniais rėžėsi į betoninę koloną.

Pirkau kalėdinio rūkyto kumpio, kvepiančio ąžuolu ir neišvengiamai privedusio prie pokalbio su tėčiu apie septintąjį JAV prezidentą lydėjusias kontroversijas. Neabejoju Senojo Ąžuolo įsitikinimų tvirtumu – savo tikslų jis siekė nuosekliai ir su užsispyrimu (tikrai žaviuosi šiomis savybėmis), tačiau jo moralė buvo gan skystoka. Tiek man, tiek tėčiui labiau prie širdies buvo minkšta ir švelni jautiena, nei senasis Prezidentas. 

Savo tyrinėjimo įgūdžius, kuriuos poliruote nupoliravo „Costco“, pritaikiau ir intelektinėje srityje. Lygiai taip pat, kai susidomėjusi skanavau jautienos ir vištienos padažą ar šokoladinius triufelius, gilinausi į istorijos, šokio ar biologijos paslaptis ir siekiau vis to paties tikslo. Tobulai pripildyto vežimėlio, kupino teorinių žinių ir pačių neįtikėtiniausių ir rimčiausių dalykų. Sužinojau, su kuo valgoma matematika, bėgimas, koks yra mokslinių tyrinėjimų skonis. Visa tai – patys mėgstamiausi mano dalykai. Stumdama vežimėlį darau tai, ko bijausi, –  gerte sugeriu viską, kas sudėta sandėlyje, kurį vadiname pasauliu. Ne tiek svarbu kas tai – „oro joga“, juodųjų skylių radiacijos skaičiavimas, naudojant astronomams skirtą programinę įrangą, ar šokis prieš šimtus žmonių – išbandau viską, kas kelia bent menkiausią susidomėjimą.

Mano asmenybės esmę nusako nepasotinamas noras pažinti. Tyrinėti tai, kas atrodo beprotiška. „Costco“ duoda peno ir kursto mano smalsumą molekuliniame lygmenyje. Manyje užkoduotas noras nerti nežinomybėn, todėl negaliu susitaikyti su duotybėmis, klausiu „kodėl“ ir skalpeliu pjaustau „kaip“. Esu gyva ne maistu, o atradimais.

[1] Churro - keptas pailgos formos saldumynas, primenantis spurgą.