{{ post.likesCount }}
{{ post.commentsCount }}

Privalomųjų kūrinių sąraše – pageltusiuose istorijos puslapiuose užsilikusi lavoniena



Kita opi rakštis – chroniška patriotiškumo, tautiškumo ir nacionalizmo indoktrinacija



Senokai teko skaityti tokią aštrią nuomonę žmogaus, ką tik užvėrusio mokyklos duris. Netaisytas. Neredaguotas. Kampuotas. Straipsnis - manifestas, kurį paskaityti pasiūlė autoriaus mokyklos direktorė. Keliam kepeliušus! Keliam revoliuciją?


Skųstis tapo netylančia tendencija. Moksleiviai neretai pasižymi kaip to profesionalai ir beveik neužleidžia savo pozicijų šiame mūšio lauke. Prisipažinsiu, aš – vienas tokių nenuoramų, bet jau įprastas skaudžias temas – kaip kad privalomąjį matematikos egzaminą – paliksiu delfi.lt ir socialinių tinklų liejamoms karčioms ašaroms. Esamoje švietimo sistemoje visad yra (ir vis dažniau) dėl ko skųstis, tačiau alternatyviai prabilsiu apie tai, dėl ko retam (mano aplinkoje) abiturientui užsimezga ir sukirba klausimas.


Man aktualiausia ir reikšmingiausia – humanitariniai ir socialiniai mokslai. Jų padėtis, vertė ir statusas vidurinio mokymo įstaigose yra pasibaisėtini, dėl ko, greičiausiai, dar vienerių metų mokykloje neištverčiau. Kaip žinia, ši mokslo grandis yra pajėgiausia ir tinkamiausia vystyti kritiniam mąstymui/skeptiškumui, ugdyti aštriam protui, polemizavimui, diskusijoms, analizei ir kvestionavimui. To beveik nedaroma arba imituojama. Mano patirtis liudija, jog šio stygiaus neišvengia nė viena humanitarinė disciplina. Apie tiksliuosius mokslus kalbėti neturiu kompetencijos, tačiau su jais kur kas menkiau komplikuota – ten esti vienas atsakymas ir viena tiesa, nepaliekanti vietos provokacijoms, disputams ar polilogui.


Lietuvių kalbos ir literatūros pamoka yra merdintis archajiškas reliktas, atbaidantis mokinius nuo nuoširdaus susidomėjimu literatūriniu (ir apskritai kūrybiniu) pasauliu. Privalomųjų kūrinių sąraše dominuoja autoriai, kurių gyvenimo laikotarpiai varijuoja nuo renesanso iki XX a. pradžios – pageltusiuose istorijos puslapiuose užsilikusi lavoniena. Tai nėra blogai savaime, nes, žinoma, šaknis ir istoriją išmanyti yra pravartu, tačiau apkerpėjusių autorių aukštinami idealai mokytojų yra apologetiškai pateikiami kaip sektini, aktualūs ir autoritetingi. Taiklus ir universalus pavyzdys yra šių metų lietuvių kalbos valstybiniame egzamine liūdnai pagarsėjusioje temoje „kaip suprantamas vyriškumas?“ sušmėžavęs Vincas Krėvė-Mickevičius su savo seksistiniu magnum opusu „Skirgaila“. Drama apie galingą kunigaikštį, atvirai demonstruojantį savo pranašumą prieš engiamą moterį. Be abejonės, viduramžiuose (kūrinio veiksmo metu) dominuojančio patriarchališko patino ir bejėgės bei silpnos, gležnos, nuolaidžiaujančios moters paveikslas buvo gajus ir priimtinas. Reziumuojant, „Skirgaila“ – panegirika maskulinizmui, mačizmui ir jėgos kultui. Grįžkime į XXI a. Lietuvą, kur abiturientams siūloma rašyti apie vyriškumą (vis dar sunku atsitokėti, kad tai realu), o kaip pasiremtiną kūrinį siūlo minėtąją diskriminacijos ir represijų apoteozę, kurią mokytojai (mano aplinkoje) tebeakcentuoja savo mokiniams, kaip „vyro ir moters santykių atspindį“ arba „dilemos tarp tėvynės ir asmeninių interesų“ refleksiją – lyg valstybė būtų aukščiau individo. Akivaizdi, sakyčiau, fašistinė retorika, o mokiniai tai noriai sugeria, be žiupsnio kritikos, be krislelio nepatiklumo. Ir tai – tik vienas pavyzdys iš viso pūvančio dekadanso, vyraujančio kūrinių sąraše. XX a. antroje pusėje ir nuo nepriklausomybės atgavimo buvo parašyta begalė solidžių ir fenomenalių kūrinių, kurie savo idėjomis yra nepalyginamai progresyvesni, o kas yra progreso nešėjai, kuriems derėtų būti skiepijamas inovatyvumas, novatoriškumas, išradingumas? Jaunimas.


Kita opi rakštis – chroniška patriotiškumo, tautiškumo ir nacionalizmo indoktrinacija, prasismelkianti beveik visose humanitarinių mokslų disciplinose. Lyg sėdėtume kokioje nors karo akademijoje, kur panašiais metodais užprogramuojami robotukai trumpai kirptais plaukais. Jau minėtoje lietuvių kalbos pamokoje tai pasireiškia perdėtu tautinio atgimimo stabų (Maironio, V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ir t.t.) garbinimu, kuriems skiriama neadekvačiai didelė dalis mokslo metų laiko. Jokiu būdu neteigiu, jog būtina eliminuoti šias sferas iš mokymo programos, tačiau dabartinėje postmodernioje visuomenėje tokie XIX a. nacionalistiniai išmislai yra nepaneigiamas anachronizmas. Toks įspūdis, jog paranojiškai bijoma, kad mokiniai užmirš, kokioje šalyje gyvena ir koks jų tautinis identitetas, todėl visais įmanomais kanalais tą jiems siekiama priminti, nes, neduokdie, mokiniai išsižadės savo kilmės ir šaknų. Kaip sakoma – didžiuokis vaisiais, o ne šaknimis. Gyvuojame kosmopolitizmo, multikultūrizmo, internalizacijos ir asimiliacijos laikotarpiu, kuomet dera solidariai sugyventi su visais pasaulio piliečiais, o, vieno pažįstamo žodžiais, „mokykloje mokoma mylėti tėvynę ir nekęsti rusų“. Istorijos pamoka – bene akivaizdžiausia to indikacija. Lingvistas ir aktyvistas Noam Chomsky sykį pasakė: „yra dvi istorijos – nugalėtojų istorija ir pralaimėjusių istorija, engiančių valdovų istorija ir prispaustų pavaldinių istorija, valstybės istorija ir visuomenės istorija”. Deja, absoliučiai didžioji dalis temų nagrinėja būtent nugalėtojai rašo istoriją aksiomos išsipildymą – šlovinami brutalūs tironai ir despotai (karaliai, kunigaikščiai, imperatoriai), subjektyviai pateikiama įvykių eiga (pliuralistinių šaltinių stoka) ir, be abejonės, nuolatinis neatsiejamas sąryšis su patriotizmo diskursu, kurį, atrodo, siekiama įgrūsti į kiekvieną nišą. Paprastai tariant, istorija žaidžia į vienus vartus”, nesuteikdama progos atsiskleisti alternatyviai nuomonei ir kitoniškai pozicijai. Mokytoja ragina kritiškai analizuoti šaltinius, bet kaip tai įmanoma, kai moksleiviai regi tik vieną – teisingąją – pusę? Apsimetama, kad vyksta išsamus ir konstruktyvus dialogas (tarp mokytojo ir mokinio arba tarp mokinių) tam tikra tema, tačiau to dialogo rėmai ir ribos yra minėtosios vienos pusės teritorijoje. Taip netrukdomai kuriama iliuzija, jog moksleiviams suteikiama laisvė pasirinkti iš nuomonių gausos ir individualiai susidaryti savo pasaulėžiūrą.


Ekonomikos pamokose, kurių vaidmuo tvarkaraštyje menkesnis, vyksta ir klostosi ekvivalentiški procesai. Kapitalizmo santvarka aprašoma kaip laisvės apogėjus, jis garbinamas kaip išsigelbėjimas ir šviesios ateities garantas, gerovės etalonas, o rinkos ekonomikos modelis apipavidalinamas kaip nekvestionuojamai vienintelė įmanoma realybė ir fundamentali siekiamybė – pasaulio raidos tęstinumo įtvirtinimas. Taip, dabar gyvename kapitalizmo sąlygomis, reikia mokyti kaip su ja niveliuoti, idant žmogus paprasčiausiai išgyventų, tačiau jos nėra objektyvi konstanta, kurios žmogaus rankos neįstengia ir negeba koreguoti, bet ekonomikos pamokos užgniaužia bet kokį alternatyvų regos lauką. Vadovėliai primygtinai skatina jų skaitytojus imtis verslo, nes gyvename demokratinėje (reikia dar vienų kabučių) valstybėje – nebestebinantis liberalistinės ideologijos diegimas su egoizmo, individualizmo ir pragmatizmo palaiminimu priešakyje. Įprasta praktika vizijoms, paieškoms ir idėjoms nukenksminti yra pasitelkti XX a. komunizmo eksperimentus ir gąsdinti, pavyzdžiui, planinės ekonomikos nepritekliumi bei neveikimu, visiškai nesuvokiant, kad kapitalizmas anuomet niekur nebuvo dingęs, tik įgavęs kitą formą – valstybinę. Nepaisant detalių, mokytojų (mano aplinkoje) retorika visad sukasi apie neturime kito pasirinkimoo tai ar norėtum grįžti į sovietų sąjungą? ir t.t. Kaip ir istorijos pamokose, mokiniai įstatomi į vienas vėžes, į vieną trasą, iš kurios reikalaujama neišklysti, antraip virsi sistemos svetimkūniu – parazitu, kenkiančiu visa ryjančiam aparatui. Bet tai – kazuistika, mokiniams ant kaklo ir toliau bus kabinama tik viena medalio pusė bei užčiaupiamos burnos. Labai liūdna, kad tų prasižiojančių burnų tėra vienetai.


Tikybos pamokų metu, vietoje to, kad religiją ir tikėjimą analizuotume iš kultūrinės, antropologinės pusės (kaip religijotyrą), susiduriame su krikščioniškuoju antagonizmu homoseksualumui bei abortams, negana to – kiekvieną pamoką dera pradėti malda. Ar tai – sekuliarios šalies, neturinčios valstybinės religijos, požymis? Fanatiškas katalikiškas puritonizmas ir nuolatinė didaktika yra etatinis pamokų palydovas, šlovinantis mūsų tradicijas – šaknis – bet nepamąstoma apie vaisius – tai, ką moksleivis gali sukurti iš visos mokomosios materijos. Nebent įdės plytą į griūvančio (pripažinkime) religinio pasaulio konstrukciją. Citatos iš biblijos pasitelkiamos kaip dori moralės ir etikos pavyzdžiai (kas, didžiąja dalimi, irgi yra anachronizmas dabarčiai), o ne retrospektyvus žvilgsnis į ano meto mąstyseną, kad galėtume palyginti, pasverti. Galiausiai, apverktiniausias pavyzdys pasitaikė, kai mokytoja įjungė dešimties minučių vaizdo įrašą, kuriame kunigas be perstojo kartojo ir linksniavo, koks blogis yra helovynas, o kokios palaimintos ir šventos yra vėlinės. Po šio epizodo man trūko kantrybė ir užsirašiau į etikos pamokas – joms priekaištų neturiu, tačiau čia nuopelnai mokytojui. Tikiu, jog kiekviena mano aprašyta problema nėra visur tokia jautri ir žalinga, nes daug ką sąlygoja mokytojai, tačiau tai, pagal kokias nuorodas, schemas ir įgaliojimus jie turi dirbti, tebesimurkdo kažkokiame apipelijusiame liūne, iš kurio mokiniai priversti springdami srėbti drumzlinas dorinio švietimo“ pamazgas.  


Apibendrinant, pavieniai moksleiviai nėra įgalūs imtis legitimių permainų, todėl viduriniojo mokslo akademinę regresiją rekomenduoju stabdyti savišvieta, saviedukacija, nepaliaujančiu domėjimusi pasauliu ir visuomene, kritinės sąmonės ugdymu. Šiandien tai įgyvendinti yra paprasta: visos priemonės, sąlygos ir aplinkybės yra sudarytos – interneto, technologijų ir literatūros minėti nereikia. Be abejo, be išvystyto smalsumo, žingeidumo ir šviesos troškulio tai nepasiteisins, bet prabudimas/praregėjimas, mano galva, yra tik laiko klausimas, jei tik susiklostys palanki konjunktūra, neleisianti vėl panirti į letargą. Dabartinė Lietuvos švietimo sistema yra chaotiškai eklektiškas ir spragų kupinas sulipdytas darinys, mokinius šantažuojantis bekompromisiniu imperatyvu: arba konformistiškai prisitaikai, arba esi marginalizuojamas, t.y. atskiriamas nuo pagrindinės srovės. O tokiu atveju kyla grėsmė tavo ateičiai, todėl net ir aršiausi disidentai priversti irkluoti pasroviui.

Daug kas patyliukais spekuliuoja, jog esamąją švietimo sistemą privalu griauti iki pat pamatų ir kurti iš naujo – keisti diametraliai. Jei taip atsitiktų, mielai kažkuo prisidėčiau prie naujo modelio iniciatyvos, bet prieš tai – šelmiškai patrypčiau ant dabartinės švietimo mašinerijos griuvėsių.

APIE AUTORIŲ

Linartas Tuomas

Mūsų laikų herojus

Ačiū, atsiųsime jums naujus blogo įrašus